Pavasario lygiadienis, didysis gamtos virsmas, kuris atneša gyvybę, garsų paukščių čiulbėjimą, upelių čiurlenimą, pumpurų sprogimą, varlių kurkimą, kurio dabar galėsime gėrėtis labiau nei bet kada. Lygiadienis tai lyg slenkstis, o slenkstis labai simbolinis esti visų mūsų gyvenime. Gyvename etapais. Ir gamta ir žmogus. Mergaitė tampa moterimi, tada žmona, tada mama, močiute, o ir vidiniai slenksčiai lydimi ašarų - vandens, perėjimų, savęs pažinimo, sunkumų ir baimės įveikimo. Tas pats apie moterį ar vyrą.
Kiekvienas slenkstis ar perėjimo vartai yra susįję su vandeniu. Kai gimsta kūdikis, pirma nubėga vandenys, vaikutį nuprausia, žmogui mirus, išlydint nuprausia kūną. Bažnyčioje švęsto vandens dubenėlis prieš įžengiant į dievo namus, Indijoje Gangas, Joninių vartuos asočių vandens plaunamos rankos ir taip galėtume pildyti tą sąrašą be pabaigos vardinant visas pasaulio tautas ir religijas, kuriose svarbų ritualinį vaidmenį atlieka vanduo.
Vanduo lietuvių liaudies dainose čiurlena ankstyvą pavasarį, simbolizuodamas gyvybę ir atgimstančią gamtą lyg besilaukiančią moterį, mezgančią vaisius ir trykštančią vaisingumu. Kviečiu kartu atverti vartus į tikrąjį pavasarį su senosiom mūsų krašto dainom. Taip išlydėti senąjį etapą. Ir pasitiktį naująjį. Daina buvo, yra ir bus lygi maldai.
Kiekviena moteris ar mergaitė esti lyg upė, kuriame etape ji bebūtų. Tik ji snaudžianti arba jau srauniai tekanti, kintanti, užšalanti ar tvinstanti. Nešanti savy praamžių kraują ir neapčiuopiamą gyvybės gyją, lyg požemio šaltinis, kurio plika akimi neįžiurėsi. Ir tebūnie ji išsiverš ašaromis per skruostus, suskambus dainai, tai irgi šventas vanduo, padedantis mums kaskart gimti iš naujo.
Lai teka..
5 окт 2024
