nesvarbu, kiek kartų aš sakysiu tau nesvarbu kiek laiko man reikėjo laukt nesvarbu, kiek kartų aš čia skambinsiu tau nebelauk (nebelauksiu) aš žinau, kad tu nekelsi to ragelio nesirodyk man su savo tuo ereliu nes nupūsiu aš į šoną į posūkį šonu tik tokiu šablonu naktys klysta lyg apakusios - neužteks vienos pakilau ir nusileidau, neišmokau pamokos man parodyk savo žavesį, tokį niekados nes akyse viskas matėsi man neramu, nors ir neatrodo šaukiu balsu suvaldyti jausmą man per sunku dalį gaunu, bet dalies prarandu man tik smalsu kiek sekundžių, kol pavirsim sapnu ilgą laiką vaikštau plonu ledu nes išsaugot noriu tai, kad brangu pas mane čia šaikytė paprasta, bet be diplomų jai netiko, sakė “niekad neišlipsi iš rajono” aš su vizija ir misija - kepurė kapitono rūbų linija, mes mutinam su Mučiu iš Pasiolko (42) kai maži mes visi paišėm visų norus ant kartono pavargau nuo viso blogo reikia meilės viso kiekio, neriboto ir be galo ir iš proto (ir iš proto) palei jūrą, palei bangą mums nereikia palydovo bet nežinau, kur kelias ves toliau ar aš išvysiu tavo veidą šiąnakt? ar dar bent kartą pamatyti teks? kol mano mintys susivėlusios, neradusios jos vietos gal per aštrios, gal per kietos tvanu, potvyniu užlietos nebeleis patikėti tuo, ką turim tai sudegink visą tai, ką mes sukūrėm emocija gyvenam ir nenorėčiau kitos nebenoriu jausti šurmulio, duok man ramumos ir nors dažnai atrodo, kad iš planetos kitos tikrai nenoriu nieko skaudinti ar teikti kančios emocija gyvenam ir nenorėčiau kitos nebenoriu jausti šurmulio, duok man ramumos paskutines natas leisk man sugrot akimirką pakartot akimirką pakartosim, kol mes dar nepakilom!
