Sovietinio modernizmo laikotarpiu mažose Lietuvos gyvenvietėse, išdygo nemažai originalios regionistinės architektūros pastatų - kultūros namų, maitinimo įstaigų, viešbučių. Dalis tokių statinių vėlyvuoju sovietmečiu buvo komponuojami kaip nedideli urbanistiniai kompleksai, kurie primena nedidelius dvarus. Punioje išliko net du sovietinio modernizmo pavyzdžiai - kultūros namai ir kavinė su viešbučiu.
Pirmasis objektas - architekto Juozo Zinkevičiaus suprojektuoti Punios kultūros namai, kuriuose šiandien įsikūrusi seniūnija bei paštas. Keliausime į šio pastato vidų. Mus pasitinka sovietinis vitražas, su ... Gedimino stulpais.
„Čia padarytas labai įdomus sprendimas. Atrodo lyg būtum lauke, bet tuo pačiu ir viduje“, - įžengęs į pastatą stebėjosi architektūros istorikas V. Petrulis ir pridūrė, kad čia jaučiasi it dideliame labirinte.
XX a. 7-8 dešimt. prasigyvenę kolūkiai ėmė lenktyniauti, bandydami išsiaiškinti, kieno pastatyti kultūros ir pramogų objektai bus didesni, įspūdingesni bei prabangiau įrengti. Rodos, čia gerokai pasistengė ir Punia.
Išliko raudoni kilimai, siauri koridoriai, labirintai, struktūrizuoto tinko sienos, įgilintos durų nišos ir mažai šviesos - paaiškina architektūros istorikas.
„Kultūros namai net ir mažose gyvenvietėse tapo privalomu elementu. Tai įdomus fenomenas, sietinas su bendra ideologija, kurios tikslas - parodyti, kad tarybinis žmogus puikiai gyvena, jam sukeltų patosą, nusigręžiant nuo kolektyvizacijos pasekmių. Nedideliame miestely, pvz. Skapiškyje gyvena - 400 gyventojų ir stovi kultūros namai su 300 vietų sale, tai praktiškai visi su kūdikiais turėtų sulėkti į kultūros renginį,- šypsosis V.Petrulis.
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais visuomeninių objektų statyboje vyravo „stalinistinis“ architektūros stilius, o kiek vėliau, apie 1970-uosius, pradėta ieškoti individualių architektūrinių formų.
„Tas individualumo ieškojimas pasireiškia raudonomis plytomis, šlaitiniais stogais. Mes puikiai matome tai čia“, - kalba V.Petrulis.
Panašios architektūros yra ir netoliese esantis pastatas, kuriame veikė kavinė-viešbutis ”Punelė“. Tuomet ši įstaiga priklausė „Nemuno susivienijimui“, o vėliau - Alytaus Chemijos gamyklai.
Kavinei, pastatytai kolūkio centre, klientų niekuomet netrūko - čia lankėsi ir bulvių kasti iš miestų siunčiami talkininkai, ir aukščiausi tuometiniai kompartijos valdininkai. Banketinėje salėje lankėsi ir tuo metu legendiniai „Žalgirio“ krepšininkai. Deja, šiandien šis pastatas visiškai apleistas.
„Šiandien jau viskas išdaužyta, neprimena anų laikų. O čia ir Brazauskas kelis kartus buvo, ir Griškevičius. Čia ir Sabonis mane vadino geriausiu padavėju Europoje “, - sako kavinėje barmenu dirbęs S.Žūsinas.
Kavinėje virėja dirbusi puniškė Ona Varaškevičienė iki šiol prisimena, kaip atveždavo pusę kiaulės, ją paguldo, o tu ateini ir verkti, jei nemoki atsipjauti... Buvusiai darbuotojai graudu žiūret, kas dabar likę iš buvusios kavinės. “O turėjom net daržą - pasisėdavom krapų, svogūnų, - prisimena Ona Varaškevičienė.
“Tas panoraminis vaizdas - pasaka. Jaučiuosi kaip dvarininikas - vaizdas į bažnyčią, parką . O čia - dolomito apdailos plokštės -sovietinio modernizmo klasika. O čia - klasikinis šviesos šulinys - tokie yra žinomi nuo Antikos laikų, - aiškino architektūros istorikas V. Petrulis.
Laida STOP JUOSTA - sekmadieniais, 11:00 per LRT PLIUS!
Bendraukime socialiniuose tinkluose:
Facebook: / stopjuosta
Instagram: / stop_juosta
15 окт 2024
