Nimfix ft. Karu - Kelias 

Muzika/Suvedimas: Povilas Ramoška (MP3)
/ povilasramoska
/ mp3instrumental
Nimfix fb: / lukas.lukass.9
Karu: / edgaras.karu
Download MP3: / nimfix-ft-karu-kelias
Tekstai:
Pragaras ne žemėj, pragaras tavy.
Meilė nevieši(ne auga) niekad, užkietintoj širdį
Žmonės akli, ieškau to kas apakina
Kas priverčia, lėkt tave tekina ?
Kaip atskirt, kas gėris kas blogis ?
Juk paprasta, gėris augins, o blogis nuodis.
Žiūrėk į mamą gamtą, tavo kūną saugančią.
Ar matei nors vieną gėlę iš asfalto augančia?
Venk to, kas širdį užkietina.
Kas paverčia despotu ir augimą sulėtina.
Pats renkies, koks likimas tau skirtas.
Veiksmas - žodis - mintis - jungiantis tiltas.
Būk tvirtas, o tu būk tvirta.
Žmoniškas veikimas stipriausia malda.
Kūnas- „ bažnyčia šventa“, gyvenk šventai joj.
Drąsiai kurk save, nepasiklysk minioj.
Nesvarbu kiek laiko praėjo, kiek jo praeis
Svarbiausia - kokį kelią nuėjom, nueisim kokiais
Kiek liks viduj, tavęs tikro žmogaus
Kiek šypsosis širdžių, kai prie tavęs prisiglaus...
Pamokos kartosis, tol kol jas išmoksi.
Imk vandens, nuo kurio niekad nebetrokši.
Nevirsk šarka gobšia, nelėk ten kur blizga.
Kur tavo dėmesys, ten tavo siela įnykstą.
Maža imti, reikia ir duoti.
Prisijunk, tau padės mano žodžiai eiliuoti.
Vakarai vėjuoti, o būną saulėti.
Ir tu tai kuri, ar gali patikėt, KA?
Žmonės auga, ne pasauli, po saule.
Vaikščiojant žeme, mezgant vaisių naują.
Lai valo tavo kraują, miško oras grynas.
Norėk vėl būt moteris, o tu jos vyras.
Su Tėvo valia, naikinsim melą čia.
Lai mūsų karta, būna šviesai pradžia.
Kartais rodos ir man, jog viskas prarasta.
Bet tik per kančią, stipriausi subręsta.
Nesvarbu kiek laiko praėjo, kiek jo praeis
Svarbiausia - kokį kelią nuėjom, nueisim kokiais
Kiek liks viduj, tavęs tikro žmogaus
Kiek šypsosis širdžių, kai prie tavęs prisiglaus...
Nesvarbu kiek laiko praėjo, kiek jo praeis.
Aš ir toliau vaikščiosiu savo gimtais miškais.
Skrisiu paukščių takais ir tau to nesuprast.
Linkiu save pažint - pažinus neišsigąst.
Ieškot to, kas mūsų protėvių palikta.
Kas tūkstančius metų brandinta, tai kas tikra.
Rūnom rašyta, ant akmenų, ąžuolų.
Tai raštas, ne dievų, o mūsų Tėvų.
Tai kelias mūsų pačių ir niekieno kito.
Prisimink, keikdamas pasaulį iš ryto.
Juk viskas aišku, ką įdėjai tą gauni.
Ir nepadės, kad tris kartus per petį nusispjauni.
Meldies, atgailauji, sakai: - „ Dievas negirdi“.
700 šimtai metų, nukryžiavę, jo širdį.
Senai žmogiuk, plačiai užmerktos tavo akys.
Šitą trumeno šou, valdo melagiai ir vagys.
Jie rašo tau knygas, jie kuria tau filmus.
Jų melo mūsų pasąmonės seniai jau pilnos.
Jie paskendę, puikybės godulio bangose.
Nori, kad tarnautum ir pats nuskęstum jose.
Taip ir pavirstam, svetimi vieni kitiem.
Auksiniai protai, pamiršę būt žmonėm.
O tu prisimink, kad tu čia svarbiausias.
Pasaulio stebuklas, aštuntas, didžiausias .
Nesvarbu kiek laiko praėjo, kiek jo praeis
Svarbiausia - kokį kelią nuėjom, nueisim kokiais
Kiek liks viduj, tavęs tikro žmogaus
Kiek šypsosis širdžių, kai prie tavęs prisiglaus...