Šventosios Dvasios atsiuntimo (Sekminių) Dievo žodis: lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_s....
Garbė Jėzui Kristui! Ar esate stebėję skruzdėles? Pabandykite vieną jų pasekti: ji pribėga prie kitos skruzdėlės, kažką virpteli antenomis, bėga prie kitos, kažką padaro, ir taip toliau...
Skruzdėlynus mes matome kaip kažkokius senovinės kultūros reliktus, kaip didelius meno kūrinius. Ir visada iškyla klausimas: kaip tokie maži vabalėliai gali taip organizuotai veikti, kad sukurtų tokį gyvą organizmą kaip skruzdėlynas?
Įdomu yra tai, kad nė viena iš skruzdėlių tarsi neturi visko, ko reikia visam skruzdėlynui. Turbūt nė viena iš jų net ir neįsivaizduoja, kaip visuma atrodo, nė viena iš jų nėra tas statybų inžinierius, kuris turi ne tik šalmą ant galvos, bet ir galutinį brėžinį. Taigi nėra skruzdėlės, kuri būtų su šalmu ir brėžiniu, bet kažkas jas sujungia į bendrą veikimą, kūrybą - skruzdėlyną.
Mums Bažnyčia yra tarsi skruzdėlei skruzdėlynas - per didelė visuma, neaprėpiamas kūrinys, kuris gyvuoja ilgiau, nei mes patys egzistuojame. Bet yra jėga, kuri mus kažkokiu būdu veda į vieno didelio skruzdėlyno statybas. Ta jėga vadinama Šventąja Dvasia, esančia mumyse, Ji mus priverčia veikti dėl tikslo, kurio iki galo nepažįstame.
Įdomu, kad mūsų, kaip krikščionių, prigimtis galutine prasme yra paslėpta. Mes nežinome, kuo tiksliai turime tapti, bet turime jėgą, kuri mus veda to link. Ta jėga yra Šventoji Dvasia - kuri mus sujungia, padaro vieno kūno ląstelėmis, vieno kūno nariais, orientuoja į bendrą tikslą.
Šventoji Dvasia yra tarsi ta slapta skruzdėlių kalba, Jos neiššifruotume tiesiog pasiklausę dviejų krikščionių pokalbio arba surinkę penkis ir apklausę juos. Ne, ta kalba yra didesnė už jų pokalbį. Slapta krikščionių kalba, slaptas projektas, jėga, kuri juos sujungia į vieną didelį kūrinį, yra Šventoji Dvasia.
Sekminių dieną Bažnyčia pasirodo tokia, kokia yra. Tiesa, ne iki galo. Pagalvokite apie tą momentą, kai atidaromos durys, į gatvę išbėga keletas pakiliai užsidegusių apaštalų. Žmonėms tai yra visiška naujovė, nes jie kalba įvairiomis kalbomis, kalba nebūtus dalykus ir tai daro labai įtikinamai - kažkas naujo, netikėto, naujas projektas, neregėtas mūsų žemėje. Ir tai yra Sekminės - diena, kai jau egzistavusi Bažnyčia pasirodo. Bažnyčia, kokios dar niekas nėra matęs.
Tokia yra mūsų dalia - per Sekmines iš naujo pamatyti Bažnyčia, kokios dar niekas nėra matęs. Mes ir toliau einame prie bendro paveikslo, tarsi skruzdėlė prie vieno didelio skruzdėlyno. Paveikslo, kuris mums yra paslėptas, kurio pavienis žmogus negali įsivaizduoti.
Šventoji Dvasia, kuri yra ryšys arba ta slaptoji kalba, vadinama Tiesos Dvasia. Jėzus sako: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite suprasti. Tačiau aš atsiųsiu jums Tiesos Dvasią, kuri viską paaiškins, Ji ims tai, kas mano, ir duos jums.“
Atrodo, viskas jau lyg girdėta, bet Jėzus pažada duoti tai su visišku naujumu, tarsi tai dar nebūtų matyta, dar nebūtų suprasta.
Bet argi ne to mums reikia - pamatyti jau girdėtus dalykus su naujumu, su visa galia ir tikru atradimu? Kaip Gilbertas Chestertonas sakė, kad didžiausias džiaugsmas, kokį gali atrasti žmogus, apkeliavęs pasaulį, išsilaipinęs kažkokioje nežinomoje žemėje, yra suprasti, kad jis išsilaipino savo gimtinėje.
Vilniaus Kalvarijų parapijoje, kurioje aš dabar tarnauju, yra tokia truputį keista tradicija - Sekminių dieną, prieš iškilmingas šventąsias Mišias, eiti Kryžiaus kelią. Atrodo, ne visai ta nuotaika - kodėl turiu mąstyti apie Jėzaus kančią ir mirtį, kai reikia švęsti Šventosios Dvasios atsiuntimą? Bet pagalvokite apie tai - Tiesos Dvasia jums visa iš naujo parodys - tą patį Kristaus gyvenimą, tą pačią kančią, kurią jau apmąstėme per pastaruosius mėnesius - Šventoji Dvasia gali duoti galią pamatyti naujai. Tiesos Dvasia gali tame pamatyti tokią tiesą, kuri priverčia apstulbti, naujai įvertinti tai, ką turime.
Mūsų tradicija yra prašyti Šventosios Dvasios ir kartu su Ja pereiti tikėjimo dalykus. Šventoji Dvasia yra meilė, įlieta į mūsų širdis, Ji nekeičia beveik nieko, kas yra aplinkui, bet padeda mylėti tuos dalykus, kuriuos reikia mylėti, bet kurie mums dar nėra gana svarbūs.
Šventoji Dvasia padaro, kad tai, ką žinome esant svarbu, mums tampa svarbu.
Mes vis dar nežinome, kas būsime, kokia bus Bažnyčia, kaip skruzdėlei nėra įmanoma pažinti, koks yra visas skruzdėlynas. Šventasis Raštas sako, kad mūsų gyvenimas yra paslėptas Dieve. Bet per Sekmines galime pajausti, kad nežinome visumos, bet ir pamatyti truputį daugiau, nudžiugti dėl to, kad mums svarbūs dalykai tapo prasmingi.
Sveikinu jus su Bažnyčios pasirodymu! Su Bažnyčios apsireiškimu pasauliui! Pamatykime Bažnyčią tokią, kokios dar jos nesame matę! Laimingų Sekminių! Amen.
Kun. Linas Braukyla įšventintas kunigu 2024 m. balandžio 20 d., tarnauja Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijoje.
Daugiau: www.bernardinai.lt/sekmadieni....
17 май 2024
