bet kaip keista, klausykite. kai jis mire as buvau dar visai maza, na bet pamenu ji is tokiu projektu kaip “sok su manimi” ar “choru karai”, visada labai man patiko, liūdėjau kaip mire. kaip suprantu, po jo mirties visi labai atkreipė demesi i emocine žmogaus būkle ir skatino kreiptis pagalbos, bet kaip likom, mes, lietuviai sudo gabalais taip ir esam. vis dar nesuprantam kaip svarbu yra graziai vienas su kitu bendrauti. ach, gaila sapro.
@@baigesiarbata4510 ..o ir žurnalistai jį vis peikė, iš jo darė nesąmonę. Net iki šiol yra užrašas ,,Šapranauskas viel nepasirodė, gal ir vėl... ? " ir vėl geria turėjo omeny tas žurnalistas. Po kokio mėnesio Šapranauskas rastas negyvas :/
Nes nebuvo įvertintas. Kalbu ne Lietuvos mastu, o tarptautiniu. Jis neieškojo teatro, teatras pats jį susirado. Šapranauskas dirbo mylimą darbą, jautė palaimą tai darydamas, tobulėjo ir šiaip buvo labai gabus žmogus. Iki šiol nematau nei vieno aktoriaus ar aktorės, kurie prilygtų Vytautui Šapranauskui. Logiška, kad su tokiais gabumais nori judėti toliau, pasiekti daugiau. Tačiau jį visi matė kaip juokdarį, komiką, kuris pakelia žmonėms nuotaiką. Niekas net nepagalvojo, kad jis gali daug daugiau. Yra toks dalykas, kad pradedantysis aktorius dirba vardui, o vėliau vardas dirba jam. Vytautui Šapranauskui vardas dirbo jau seniai, bet kino režisieriai, dirbantys tiek Lietuvoje, tiek, pavyzdžiui, Rusijoje nesiūlė jam vaidmenų (kaip profesionaliam aktoriui - ne komikui). Man asmeniškai irgi būtų skaudu, jei atiduočiau save visą Lietuvai, norėčiau tobulėti, norėčiau daugiau, bet galiausiai likčiau kitų akims lyg pradedančioji aktoriukė, lyg būčiau tame pačiame lygmenyje su pradedančiaisiais, nors jau turėčiau užsidirbtą, užtarnautą gerai žinomą vardą.