Sveiki. Pabandysiu kažkiek patikslinti mintį, nes pokalbio metu ne visada pavyksta ją gerai išreikšti. Sakydamas, kad kūrimas nėra praeities įvykis, nenoriu pasakyti, kad kūrinija neturi pradžios. Kūrinija turi pradžią ir tą pradžią pašaukia į buvimą Dievo kūrimo aktas. Kūrinijos pradžia yra mūsų istorijos dalis. Tačiau tai, kas ją pašaukia nėra kūrinijos dalis. Na pavyzdžiui laikas. Laikas kaip kūrinys turi pradžią, tačiau tai, kas pašaukia laiką į būtį nėra laike, todėl laiko pašaukimas yra virš laiko, o ne praeityje. Taigi ir visas kūrimo aktas yra virš kurinijos. Laiko atsiradimas būtų praeities įvykis, bet ne Dievo veiksmas, kuris pašaukia jį į būtį, nes Dievas nėra jokio kūrinio sąlygotas, įskaitant ir laiką. Suprantu, kad gali atrodyti, kad sakant, jog "kūrimas nėra praeities įvykis", galima suprasti, kad kūrinija neturi pradžios, bet juo norima pasakyti ne tai. Kūrinija turi pradžią, bet tai, kas jai duoda pradžią nėra laike. Dievo veiksmų amžinumas nereiškia, kad jo padariniai yra amžini (T.Akvinietis ccel.org/ccel/aquinas/gentiles/gentiles.v.xxviii.html) Kodėl svarbu akcentuoti Dievo veiksmo amžinumą (virš-kūriniškumą)? Todėl, kad kūrinija nėra tik pašaukta į būtį, bet ir palaikoma būtyje, o tai nėra savaime suprantama. Jis ne tik leidžia jai būti ir egzistuoti, bet ją ir išlaiko kiekvieną jos buvimo akimirką. Plačiąja prasme galima tai priskirti Apvaizdai, kuri globoja ir palaiko kūriniją, tačiau svarbu pabrėžti, kad kūrinija yra palaikoma būtyje tuo pačiu Žodžiu, kuriuo ji buvo pašaukta į būtį. Tuo pačiu aktu. "Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą "Heb 1:3, taigi sukūręs pasaulį, Dievas išlaiko jį būtyje per savo Žodį - Sūnų, „palaikantį savo galingu žodžiu visatą“ (Heb 1, 3). "Kaip būtų galėjęs kas nors išsilaikyti, jeigu tu nenorėtumei? Ar būti išlaikytas, jeigu nebūtų buvęs tavo pašauktas? Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, VIEŠPATIE, tavo, kuris myli visa, kas gyva" (Išm 11, 24-26). Tas pats Žodžio balsas, kuris pašaukė kūrinius į būtį, vis dar nenustoja skambėti, nes kūriniai lieka būtyje. Todėl Dievo veiksmas nėra praeities veiksmas, bet jo amžinybės veiksmas. Kitaip tariant "Dievo veiksmas, kuris kuria ir vyksta iš be anksto egzistuojančios materijos vadinamas sukūrimu, nėra nei judėjimas, nei pokytis."(Akvinietis, Summa contra Gentiles 2:17), tai reiškia jis nėra laike ar praeityje, nes kūrimas nėra daiktų priežastis, o daiktų ir visko būties pagrindas, t.y. „Kurti [unikalia, tik Dievui priskiriama prasme], tinkamai išsireiškiant, reiškia sukurti daiktų būtį.“ (summa I:45:6). Gaila, bet dažnai mes kūrimą laikome lyg daiktų pagaminimą ar atsiradimą, (t.y. kaip daiktai atsiranda dabar) bet kūrimo aktas kokybiškai kitoks, juo atsiranda ir palaikoma pati daiktų būtis, o ne daiktai. Pilnai pritariu, kad mes patiriame Dievo veikimą laike ir erdvėje, todėl iš mūsų patirties taško galime sakyti, kad kūrinija yra pašaukta į būti kaip istorijos dalis, tačiau, kadangi tuo pačiu Žodžiu ji buvo ne tik pašaukta, bet ir išlaikoma būtyje, o pats Žodis nėra ištartas sukurtame laike, todėl tiksliau reiktų sakyti, kad kūrimo aktas yra Dievo amžinybėje, virš kūrinijos, įvykęs veiksmas, kuris vis dar skamba. Mūsų daiktų kūrimas yra kitoks nei Dievo. Mes, kai sukuriame daiktus, jų nepadarome iš nieko ir todėl toliau jų nebepalaikome, nes jie ir be mūsų gali išlikti. Dievo kūrimas aktas pašaukia į būti iš nebūties ir savaime daiktai neišsilaiko, juos būtyje palaiko tas pats kūrimo aktas. Na gal būt galima tokią analogiją pateikti, kad rašytojas sukūręs romaną su savo chronologiją juk nėra laikomas joje ir patį savo kūrinį parašęs, t.y. jis veikia virš savo knygos personažų laiko.

100%.

Labas, Kornelija. Taip, dėkui už reakciją. Man atrodo, kad puikiai suprantu Tavo mintį. Tikrai gali būti, kad skaitydami Bibliją kai kuriuos paprastus dalykus paverčiam sudėtingais, bet taip pat gali būti ir atvirkščiai: sudėtingus paverčiam paprastais. Žinoma, tiesos, reikalingos žmogaus išgelbėjimui ir esminė Evangelijos žinia tikrai yra suprantamos kiekvienam gebančiam skaityti. Kita vertus, Biblija taip pat yra ir rimtas literatūros veikalas, kurį perprasti nėra lengva. Jei taip būtų, nereiktų Biblijos studijų grupelių, pamokslų, aiškinimosi, mokymosi kalbų vertimams ir taip toliau. Dievas pasirinko save apreikšti būtent tokiu būdu ir dirbame su tuo, ką turime, o pernelyg paprastas Biblijos supratimas dažnai iškreipia Dievo žodį. Tai ne kartą matyta skirtingose bažnyčios istorijoje. Žinoma, pavojus yra ir, kaip ir minėjai, kai kuriuos paprastus ir aiškius dalykus laikyti sudėtingais, kai taip nėra. Sutinku. Dėl šešių dienų sukūrimo. Nei Paulius, kiiek jį pažįstu, nei aš nemanome, kad Dievui kas nors gali būti per sudėtinga. Jis tikrai galėjo sukurti visatą per 6 dienas. Tad niekas tam neprieštarauja ir ne čia problema. Klausimas kyla dėl teksto žanro ir jo interpretacijos. Jei laikai, kad Pradžios knyga aprašo kūrimą tiesiogiai, t. y. kad Dievas fiziškai traukė šonkaulį iš Adomo, kai kūrė Ievą, ar kad garsiai tarė žodžius ir tie garsai kūrė ir pan., tada suprantu, kodėl atrodo, kad ir 6 dienos turi būti suprantamos taip, kaip mes dabar suprantame 24 valandų parą. Bet jeigu tekstas apie kūrimą kalbą vaizdiniais, ne tiesiogiai, tai kūrimas yra tikras veiksmas, bet toks Dievo veiksmas nupasakotas mūsų kalba, kiek leidžia galimybės. Ir, bent jau man, tai nesunku priimti, nes kaip apsakyti tikrą Dievo kūrimo veiksmą, kuris vyksta nesant erdvės, laiko ir materijos? Nes juk Dievas kuria iš nieko. O kaip tą nieką įsivaizduoti? Neįmanoma, nes niekas nėra kažkas. Todėl ta Pauliaus samprata, kuri net nėra Pauliaus, o yra priimama ir daugelio evangelikų biblistų, nėra kažkokia kontroversiška. Ji tokia tampa tik tada, jei kokiame nors krikščionių rate yra priimama kaip duotybė, kad Pradžios knygoje Dievo kūrimas yra perpasakotas kaip vaizdo kameros įrašas. Tad Paulius tikrai neprieštarauja Dievo galimybei sukurti pasaulį per 6 dienas ir nesako, kad krikščionys negali taip manyti (mes apie tai diskutavome iki laidų), bet egzistuoja ir kitų interpretacinių alternatyvų, kurios tiek jam, tiek man yra labiau įtikinančios. Ir tai kyla iš noro gerbti Dievo žodį, o ne jį niekinti. Čia kaip toje istorijoje, kai Jėzus savo mokiniams sako, kad saugotųsi fariziejų raugo, o mokiniai galvoja, kad Jis kalba apie duoną. Tada Jėzus juos taiso ir sako, kad ne apie duoną kalba, nes jie tai suprato visiškai pažodžiui, bet apie fariziejų mokslą. Galiausiai, tiek Tu, tiek Jonas, tiek bet kas kitas, kas priima Pradžios knygos sukūrimo pasakojimus pažodžiui, daug kitų vietų Biblijoje priima ne pažodžiui, pvz.: Siono kalną besidžiaugiantį, upes plojančias rankomis, išmintį, kuri klaidžioja kaip moteris ir taip toliau. Manau, kad problema kyla čia todėl, kad manoma, jeigu sukūrimo pasakojimus priimi kaip nepažodinius, reiškia, kad manai, kad tai kažkokiu būdu yra netiesa. Bet ne taip yra. Dalykas gali būti ir tiesa, ir tikrai įvykęs, bet nupasakotas ne pažodžiui, nors ir tikrai įvykęs. Būtent toks atrodo Pradžios knygos pasakojimas. Tačiau taip neprivaloma mąstyti ir teoriškai įmanoma, kad tokia pozicija yra klaidinga, kaip ir priešingu atveju. Todėl norime pasivesti Dievo valiai ir Jo vedimui, kad Jis atskleistų mums visą tiesą, kad ir per kiek tiksliai laiko Jis sukūrė pasaulį, nes apskritai tai net nėra esmingiausia ir nuo to nepriklauso mūsų išganymas. P. S. Turėdamas tai, ką sakai ir visas prieš tai buvusias diskusijas omenyje, pabandysiu padaryti įrašą apie tai, kaip Pradžios knygos sukūrimo naratyvai buvo suprantami krikščionybės istorijoje.

@@apologetikalt Ačiū, Laurynai, už tavo skirtą laiką tokiam išsamiam, išmintingam ir nuoširdžiam atsakymui. Na taip, šių dalykų mes negalime suvokti, bet faina, kad Dievas vistiek mums pabandė tai nupasakoti ir, kad galim būti tikri, kad tiek visa kūrinija, tiek mes patys esame brangūs ir nuostabūs Jo meno kūriniai.

@@kornelijakubiliene6793 vienareikšmiškai!

@@apologetikalt labai sveikintinas sumanymas 👍

😢

@@spacemonke5595 būtent! Ir man keista, kaip daug krikščionių čia nemato elementarios loginės problemos.

@@jonascyvas, nelabai suprantu, kur loginė klaida ir dar elementari. Jei tai, kad Jėzaus žmogiškasis kūnas galėjo kilti iš kitų gyvybės formų labai tolimoje praeityje, kaip ir visų kitų žmonių, tai čia ne loginė klaida. Su logika čia viskas tvarkoje, jei iš tikrųjų taip ir buvo (ir aš neteigiu, kad taip). Kur gali būti problema ir į ką, tikriausiai, yra nurodoma, yra tai, kad šitai yra netinkama, turint omenyje Jėzaus statusą. Arba, kad tokia pozicija nedera konkrečia Pradžios knygos interpretacija. Taip gali būti, bet čia ne loginė problema, o teologinė arba hermeneutinė.

Jeigu mes, kaip krikščionys priimame įsikūnijimą, Dievo tapimą žmogumi, prasidėjusį nekaltu prasidėjimu, tada - mums dabar turint embriologijos ir žmogaus vystymosi pagrindus - pats Dievas turėjo praeiti gemalo, o po to vaisiaus stadijas, nuo vienos ląstelės, embriono, gemalo, vaisiaus ir galiausiai naujagimio. Tai tame pasirodo nusižeminimas Kristaus, nes būdamas Dievas, nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet atėjo į šį pasaulį ne kaip Dievas savo šlovėje, o patyręs visus gamtinius pradus, kokius kiekvienam žmogui tenka patirti: vienaląsčiu, tada panašus į kitus žinduolius savo embrioninėje stadijoje ir etc. Todėl čia nėra jokios loginės problemos. Evoliuciniu požiūriu, mes visi esame giminaičiai, vieni artimesni, kiti tolimesni, tačiau kilę iš tos pačios šaknies, Pvz., šimpanzės ir žmonės genetiniu požiūriu panašios 99 %. Ką sako krikščionybė - kad Dievas sukūrė viską, visatą, Žemę, gyvūnus, augalus ir žmogų, tai mus daro kūriniais, išėjusiais iš vieno šaltinio - Dievo.

@@dijuke7 gal galit patikslinti, į ką reaguojate? Kiek pamenu, norėjau pasakyti, kad Dievas fizinės širdies neturi, nes Jis yra dvasia ir neturi kūno. Priešingas mąstymas būtų erezija. Ar kalbate apie kažką kita?

@@apologetikalt jei turėjote mintyje fizinės širdies, tai tada taip sutinku. Ir tai čia gana ginčitinas klausimas, nes Jėzus turėjo kūną ir tuo pačiu kūnu ir jame padarytomis žaizdomis Jis prisikėlė ir tuo pačiu kūnu pakilo į dangų. Gaunasi yra kūnas, kuris perkeistas ir atnaujintas, kažką tokio ir mums Dievas žadėjo, kad ten Danguje turėsime perkeistus kūnus. Nu bet čia tai nelabai esminis klausimas. Mane tik pakabino tas išsireiškimas, kad “Dievas neturi širdies”

Pagrįsk savo pasaulėžiūras, savo kitus sventrascius, kitas dvasines tradicijas sveikai argumentuotai ir nors kiek įtikinamai, o svarbiausia - duok peciupinėti DVASINĘ REALYBĘ ir Liudijimus ne tik proto išvedžiojimais... Gal tu mane įtikinsi, kad šitas tikėjimas Kristumi nėra Dievo Kūrėjo kulminacija, nėra geriausias būdas pažinti žmogų, aplinką ir dvasinį pasaulį. Durniems gimčams dėl ginčų aš neturiu laiko. Bet argumentuotoms diskusijoms, kai keliami rimti klausimai - visada rasiu. Nori pabandyti mane pertikinti? :)

Sveiki, Vitalijau. Suprantu, kad taip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet ne visai taip yra. Jums leidus, pasiūlysiu trumpą atsakymą bei įkelsiu nuorodą į vaizdo įrašą iš mano diskusijos radijuje su bahajų tikėjimo atstovu, kuris pripažįsta visų religijų teisingumą. Pirmiausia, niekas neteigia, kad kitose pasaulėžiūrose ar šventraščiuose visiškai nėra tiesos. Pirmuose krikščionybės amžiuose buvo keliamas klausimas, kaip vertinti pagonišką filosofiją, kai jau turimas Dievo apreiškimas. Po įvairių diskusijų nusistovėjo požiūris, kad visa tiesa yra Dievo tiesa, kad ir kur randama, o įvairios filosofinės idėjos pasitarnavo formuluojant krikščionybės doktrinas. Antra, krikščionys nemano, kad tai yra žmonių (mūsų) sugalvotas tikėjimas. Jis yra paremtas Dievo apreiškimu. Kitaip tariant, klausiama, jei Dievas yra, ar Jis yra kalbėjęs? Jei taip, kaip? Jei Jis yra kalbėjęs ir yra save apreiškęs Jėzaus Kristaus asmenyje ir per tekstų rinkinį, vadinamą, Biblija, arba Šventuoju, būtų didžiausia puikybė tai atmesti. O yra gerų priežasčių manyti, kad būtent taip Dievas save ir apreiškė. Kitaip tariant, krikščionybė nusako pasivedimą Dievo apreiškimui, kuris įvyko istorijoje ir mes juo pasikliaujame. O nesutinkame su tuo, kas tokiam apreiškimui prieštarauja. Trečia, Jūs nesutinkate ne tik su manimi, bet ir su gausiausiu religiniu judėjimu pasaulyje ir tokia pasaulėžiūra, kuri suformavo visą Vakarų pasaulį. Jūs iš krikščionybės kylantį požiūrį laikote klaidingu ir tai deklaruojate. Jūsų kriterijais remiantis, tai irgi turėtų rodyti gana nemažą puikybę. Negana to, teigti kažką reiškia nesutikti su kažkuo, kas pirmam teiginiui prieštarauja. Net tas, kuris teigia, kad visi keliai veda pas Dievą ar visi šventraščiai yra teisingi, nesutinka su tais, kurie tokiam požiūriui nepritaria. Be to, toks žmogus teigia, kad jis turi kažkokį aukštesnį žinojimą nei kiti ir pats žvelgia tarsi Dievo žvilgsniu, mato visus kelius link Jo ir gali juos vertinti. Tad, toks požiūris tik atrodo tolerantiškas, bet toks nėra. Jau nekalbant apie tai, kad skirtingose relgiinėse tradicijose Dievas, pomirtinis gyvenimas, žmogaus būklė ir taip toliau yra suvokiami skirtingai ir neretai net priešingai, tad iš principo visi teisingi negali būti. Krikščionis, savo ruožtu, vadovaujasi (ar bent turi vadovautis) ne puikybės, o nuolankumo nuostata, kuri kviečia priimti Dievą tokį, koks Jis yra, ir Juo pasikliauti, mat Jis mūsų nepaliko visiškoje nežinioje, bet prakalbėjo. O čia nuoroda į minėtą diskusiją: ru-vid.com/video/%D0%B2%D0%B8%D0%B4%D0%B5%D0%BE-l0CuN1enJuY.htmlsi=7LeXdIzkRZFujCd3

@@apologetikalt Dėkoju už atsakymą. Jūsų nurodytą laidą esu matęs, kaip ir visas kitas laidas su skirtingų tikėjimų atstovais. Labai patikdavo šios laidos, gaila, kad nebekuriate tokio pobūdžio naujų. Dėl pirmo punkto neturiu, ką pridurti, tik panašu, kad jis prieštarauja jūsų antrajam punktui. Iš pradžių teigiate, kad visa tiesa yra Dievo tiesa, kad ir kur randama. Taigi lyg ir pripažįstate, kad Dievas savo tiesą gali apreikšti (ir apreiškia) skirtingais laikotarpiais, skirtinguose kraštuose ir skirtingais būdais, tačiau vėlesnė pozicija rodo norą pasisavinti Dievą ir „monopolizuoti tikėjimo rinką“, teigiant, kad nesutinkate su tuo, kas prieštarauja jūsų turimam apreiškimui. Sakote, kad aš nesutinku ne tik su jumis, bet ir su gausiausiu religiniu judėjimu pasaulyje. Toks argumentas jokiu būdu neįrodo vienos konkrečios religijos teisingumo. Šiuo metu pasaulyje yra apie 2,38 milijardo krikščionių ir apie 1,91 milijardo musulmonų, tačiau musulmonų skaičius labai sparčiai auga. Taigi, tą patį argumentą po kelių dešimtmečių prieš jus galės panaudoti musulmonai, bet ar tai darys islamą teisingesne religija už krikščionybę? Taip pat sakote, kad aš iš krikščionybės kylantį požiūrį laikau klaidingu, o tai esą rodo mano puikybę. Visų pirma, aš niekada neteigiau ir neteigiu, kad krikščionybė yra klaidinga, lygiai kaip ir neteigiu, kad visos religijos ir visi šventraščiai ir yra vienodai teisingi. Aš tikiu, kad tokio didingo ir neaprėpiamo Dievo, neturinčio nei pradžios, nei pabaigos, sukūrusio tiek mūsų žemiškąjį, tiek dvasinius pasaulius, neįmanoma įsprausti į papiruso ar popieriaus lapą. Taip pat tikiu, kad Dievas apreiškė save ir kitoms tautoms, be to, skirtingais būdais, kuriais manė esant geriausia tą padaryti konkrečiu metu ir konkrečioje vietoje. Problema ta, kad žmogaus neišmanymas ir ribotumas dažnai iškraipo pradinę Dievo tiesą. Nepaisant to, manau, kad tiesos apie Dievą galime rasti įvairiuose šventraščiuose - vienur daugiau, kitur mažiau. Paklaustas vieno krikščionio, kuri religija yra geriausia, Dalai Lama jam atsakė, kad geriausia religija yra ta, kuri labiausiai priartina tave prie Dievo. Ir aš taip manau. Taip pat pritariu teiginiui, kad nėra aukštesnės religijos kaip Tiesa.

@@vitalijus2759 dėkui už malonų atsakymą. Taip pat malonu, kad žiūrite laidas. Drįsiu atkreipti dėmesį, kad ne visur mane teisingai supratote arba aš netinkamai išreiškiau mintį. 1) Mano pirmas punktas antram neprieštarauja. Sakydamas, kad visa tiesa yra Dievo tiesa, nenoriu pasakyti, kad visi teigiami apreiškimai yra vienodai teisėti ir teisingi. Bet kas gali teigti, kad gavo apreiškimą iš Dievo, bet lieka klausimas, ar tas apreiškimas yra teisingas. O vienas kitam prieštaraujantys apreiškimai vienodai teisingi negali būti. 2) Aš nesakiau, kad religijos pasekėjų skaičius nurodo jos teisingumą. Mano mintis buvo visiškai kita. 3) Jūs teigėte, kad mano įsitikinimas yra klaidingas ir rodo puikybę. Bet tai nėra mano požiūris, tai vadinama krikščioniškuoju partikuliarizmu, kuris yra tiesiog krikščioniška pozicija. Tačiau jį reikia suprasti teisingai, nes tai nereiškia, kad tik krikščionys turi visą tiesą, o kiti jos visai neturi. Be to, Jūs laikotės kažkokios pozicijos ir nesutinkate su kitas pozicijas turinčiais asmenimis, todėl, savo paties kriterijais vadovaudamasis ir laikote savo poziciją teisingesne už kitų, šiuo atveju - krikščionių. 4) Aš neteigiu, kad Dievą galima įprausti į papiruso lapą ar visiškai išsemti, Jį visiškai suprasti ar pan. Bet, krikščioniška mintis yra ta, kad Dievas yra save apreiškęs, o mes esame sukurti pagal Jo atvaizdą, todėl kažką apie Dievą galima suprasti, bet ne kiekvienas teigiamas apreiškimas yra teisingas. 5) Taigi Jūs irgi kažkokios tiesos laikotės, turite kažkoį supratimą, kritikuojate su juo nesutinkančius ir manote, kad esate teisus. Ir viskas dėl to yra gerai. Reikia diskutuoti ir išgirsti argumentus, juos sverti. Bet Jūs, bent jau toks susidaro įspūdis, bandote mane (ar krikščionis) parodyti kaip netolerantiškus, klystančius ir arogantiškus, o save kaip tolerantišką, priimantį ir pan., nors lygiai taip pat teigiate, neigiate ir kritikuojate. 6) Rašote: 'Paklaustas vieno krikščionio, kuri religija yra geriausia, Dalai Lama jam atsakė, kad geriausia religija yra ta, kuri labiausiai priartina tave prie Dievo. Ir aš taip manau. Taip pat pritariu teiginiui, kad nėra aukštesnės religijos kaip Tiesa.' Na, viskas tvarkoj, Tiesa yra gerai, jos reikia siekti, taip pat reikia artėti prie Dievo, čia mes sutinkame. Bet ta Dalai Lamos ir Jūsų mintis nieko nepasako apie tai, o kaip sužinoti, ar artėju prie Dievo, ar nuo Jo tolstu, ir kaip sužinoti, ar esu tiesoje, ar ne. Visiškai neaišku, kas yra to kriterijus, o, išsiaiškinus, kodėl būtent juo reikia vadovautis. Tiesiog bandau pasakyti, kad galiausiai liekame tokioje situacijoje, kad būtent Jūs žinote, kaip yra ir kažkodėl esate teisus, bet tas, kuris su Jumis nesutinka (šiuo atveju - aš), ne tik klysta, bet ir yra arogantiškas. Galiausiai, komunikacija jau yra toks reikalas, kad teisingai vienas kitą suprasti nėra paprasta, tuo labiau komentaruose. Esu tikrai dėkingas už Jūsų svarstymus ir tai, kad žiūrite laidas. Tokių, kaip buvo anksčiau, padaryti yra vis sunkiau dėl laiko trūkumo. Jos reikalauja daug pasiruošimo, derinimo ir taip toliau. Gal kada ateityje dar pavyks, bet kol kas tenka imtis kitų formatų. Sėkmės!

@@apologetikalt Ačiū už išsamų atsakymą. Bent jau sutinkame, kad reikia siekti tiesos ir artintis prie Dievo, o tai jau visai nemažai :) Turbūt sutiksite ir su tuo, kad Dievas neklysta ir pats sau neprieštarauja. Prieštaravimai, netikslumai ir klaidos atsiranda tada, kai darbo imasi žmogus - pirmiausia užrašant šventraščius, vėliau juos aiškinant. Dėl to tam tikros tiesos ir apreiškimai, užrašyti skirtinguose šventraščiuose, gali pasirodyti esantys prieštaringi, ypač jei juos suprasime pažodine prasme. Bet aš tame nematau didelės tragedijos, nes visi šventraščiai dar nėra Tiesa - jie tik nurodo kelią link Tiesos. Jeigu kitų religijų šventraščius atmestume tik dėl to, kad tam tikros jų tiesos prieštarauja Biblijoje užrašytoms tiesoms, būnant nuosekliems, galų gale tektų atmesti ir pačią Bibliją, nes joje pačioje taip pat gausu vidinių prieštaravimų, klaidų ir netikslumų. Dėl to, manau, kad išmintingiau būtų ieškoti ne religinių tiesų skirtumų, bet bendrumo ir vienybės, nes giluminė visų religijų tiesa yra vienoda. Klausi, o kaip žinoti, ar artinuose prie Dievo, ar tolstu nuo jo? Juk tą liudija pati Dievo dvasia, sąžinė. Be to, ir pats Jėzus davė pakankamai aiškų kriterijų - „jūs pažinsite juos iš vaisių“. O kokie tie vaisiai - meilė ne tik artimui, bet ir priešui, taikingumas, neatsakymas piktu į piktą, pakantumas, romumas, nuolankumas ir t. t. Patirtis, deja, parodė, kad pas uoliausius „krikščionis“ vaisių arba visai nematyti, arba jie tokie apgailėtini, kad vargiai gali būti vadinami vaisiais. Taigi visiškai nenustebsiu, jei vieną dieną sužinosim, kad tikrųjų Kristaus mokinių, dvasinėmis ausimis išgirdusių ir supratusių Kalno pamokslą, daug daugiau tarp hinduistų ar budistų, negu tarp tų, kurie save vadino krikščionimis. Visgi, Laurynai, aš jus suprantu, nes ir pats ilgus metus laikiausi pozicijos, kad krikščionybė yra vienintelis ir teisingas kelias į išganymą. Aš taip pat nuoširdžiai gyniau bažnytinių susirinkimų ir teologų suformuluotas dogmas ir doktrinas, nenumaniau, kad jos dažnu atveju ne tik nusmelkė, bet ir iškraipė esminę Kristaus žinią ir mokymą. Ir tikrai nėra taip, kad laikyčiau save teisiu (nors vis bandote man tai įpiršti). Esu tik kelyje į tiesą, todėl neatmetu galimybės, kad galiu klysti ir dabartinis supratimas yra dar labai toli nuo tiesos. Kuo didžiausios sėkmės ir jums.