/ arminasbogusevicius
Žodžiai:
Aš noriu žolės
Ir medžių pavėsio
Aš noriu rėkt
Noriu rėkt
Turėt teisę rėkt
Kai jie pamatys
Kad tu sujudėjai
Tu būsi pasakęs
Ką turi psakyt [x2]
Elgesys nuspėjamas iš anksto
O kam tai rūpi
Aš matomas ir nepraleidžiu šanso
Pareikšt apie save diletantam
Tuščiai kalbam
Geriam kavą susitikę
Flirtuojam iš azarto
Akim vartom
Perdėtai įronizuojam
Visiem įtikti bandom
Nes taip paprasčiau gyventi
Aš pripratau prie kaukės
Ji mano veidui puikiai tinka
Aš suvilioju tuntą moterų
Tik užmetęs savo tinklą
Jaučiuosi misteriu puikiuoju
Kuriam rytojus gulasi po kojom
Pažintim kelius užkloju
Sekmė svarbesnė už tikrumo pojūti
Todėl ir sąžinę užčiaupiu rankom
Bet dažnai man tai atrodo pragaru nei rojumi
Kai naktimis išpiltas šaltu prakaitu
Į menulį loju aš
Verkiu į pagalvę, nes sau meluoju aš
Tada bujoja sarkazmo sapnai
Aš spastuos
Žvėrį nukovė nuodingi šratai
Susipratau per vėlai
Aš atgrasus pašlemėkas
Dabar jau niekaip kitaip
Liūdni vakarai
Ir pavargusios naktys
Virš miško balandžiai
Ir kareivių, veidai
Pasimetęs mėnulis
Šviečia upės dugne
Apsikeiskim drabužiais kitame krante
Aš noriu žolės
Ir medžių pavėsio
Aš noriu rėkt
Noriu rėkt
Turėt teisę rėkt
Kai jie pamatys
Kad tu sujudėjai
Tu būsi pasakęs
Ką turi pasakyt [x2]
Jau būsiu viską
Sveiki, čia naujas aš
Tiksliau čia naujas aš du
Tas kur buvo pirmas užduotim paspringo
Nes ji nėra lengva
Kartu ji paprasta
Tiesiog nustok vynioti viską į vatą
Vokiečių gatvėje stoviu
Ir jokio alaus
Man patinka stebėti tą cirką
Žvilgsniu blaivaus žmogaus
Patinai šeškinės
Ir jų dirbtinės krūtinės
Bokalo draugai
Ir jų nudrožtos audinės
Aš režizuoju šitą kluonadą
Du bičiukai su odinėm rėkia man
'Što nada nada'
Nieko iš tavęs nereikia
Visko pats turiu
O ko man trūksta
To nesiūlai
Dabar šokiai [šokiai]
Ir aš prisimenu ko mokei [mokei]
Durnelį tikrą jungiu staigiai [staigiai]
Ir apsvaigstu aš diskotekos siautulį [ye ye]
Ekstazės sutilpo piliulėj
Jau tapo įprasta mokėt
Už šiurpulius per nugarą
Mane tai stebina
Kokoso pieno milteliai
Panelės ant kelių reikalai tarptautiniai
Ir klubų didvyriai liūtai
Miesto gniaužtuose
Nelaisvei tikslo
Užmigt neleidžia
Vakarykštė dviguba metamfo
Visi suploja rankom
Kaip man sudėsto
Kad visa tai kaip tik ir yra
Tai ką aš mėgstu
Trečią ryte keliu
Bejėgį kūną nuo stalo
Dar vakar buvę draugai
Dabar atrodo kaip ne mano
O kur mano namai
Ir kur čia mes apskritai
Aplink vien nesibaigiantys miškai
Pamišai
Pirmą kartą pajutau, kad taip gerai
Gali man užgrot tyla ir dar dykai
Miškuose nemiltų takai, pakiltum aukštai
Nuo kvapo rasos, O neblogai!
Bėgu nuo mulkių, darbo, dulkių,
miesto, rutinos... Tiesa, pavyksta sunkiai.
Kas atrakins duris, nan atvers akis
Raktą nuo laktos išmeskit 'please'
Ten kur šilta, gera, patepta viskas
Ten kur grožis tviska, ten kur viskas blizga
Mano kartai balsa karpo bijančios rankos
Minia pažįsta tikatai vieną garsą, garsą patrankos
Štai jums šūvis pabyra konfeti
Ši tiesa trumpa ir konkreti
Nevaržydamas savęs gali tu apsispręsti
Išmokęs plaukt nustoti skęsti
Aš noriu žolės
Ir medžių pavėsio
Aš noriu rėkt
Noriu rėkt
Turėt teisę rėkt
Kai jie pamatys
Kad tu sujudėjai
Tu būsi pasakęs
Ką turi pasakyt
25 авг 2024
